Epi Nuotykiai - Supažindinimas su Vikce Pikce

Labas krabas, esu viena iš epilepsijos ateivių.Mano pseudonimas yra Vikce Pikce. Prisijungiau prie šio fondo veiklos dar visai nesenai, bet šis nsprendimas prisijungti jau atnešė nemažai įžvalgų apie mano epilepsiją ir save.

Šio labdaros ir paramos fondo vizija yra suburti aktyvią epilepsijos ateivių bendruomenę ir nukreipti ją link sveikesnio, universalesnio ir integruoto gyvenimo būdo. O svarbiausia iš visų, siųsti didžiausią palaikymą kiekvienam, kas susiduria su šios galingos dovanos niaunsais. Visi kartu esame stipresni netgi už epilepsijos priepuolį! Tai kodėl gi ne prisijungus ir Tau, aukime drauge!

Šiame blog’e papasakosiu apie savo draugystę su viena iš mistiškiausių neurologinių ligų, epilepsija. Ir ką ji man atnešė į gyvenimą, ko pamokė, ką parodė. Aprašysiu naujausius ir alternatyviausius metodus (iš pradžių net nepagalvotum jog tai išvis įmanoma), kaip būtų galima draugauti ir nagrinėti epilepsiją, jos nebijant, o ją priimant kaip dovaną.

Turiu epilepsiją jau 7 metus ir kiekvieną dieną mokausi su ją draugauti ir priimti šią visatos dovaną, siųstą mano kūnui. Vienas iš baisesnių priepuolių buvo prieš porą metų, atsitiko ežere. Išplaukiau viena su valtele paplaukioti po krištolinį ežerą, saulė linksmai žaidė vandeny, buvo labai karšta. Jaučiau priešpriepuolinius simptomus, bet iš visų jėgų stengiausi juos pažaboti, bet… Atsimenu tik tai, kaip mane neša verkiantis tėtis. Tuo metu eksperimentavau su vaistais, tai gėriau, tai negėriau. Tikriausiai čia ir buvo mano klaida… Po to karto supratau jog reiktų susiimti. Daug girdėjau iš gydytojų rekomendacijų, kaip gyventi, ko vengti. Kurį laiką laikiausi to, bet galų galiausiai suvokiau jog tai viskas mano galvoje ir pradėjau gilintis į save. Kokie gyvenimo veiksniai veikia mane? Ką padariau ne taip jog mano kūnas nusprendė „persikrauti”? Kaip mano mintys veikia mano kūną?

Niekas nevyksta be priežasties. Viskas tik mūsų pasąmonėje ir kiekvieną vaizdinį kuriame mes patys, to nesuprasdami. Kartais susimaišome tarp savo minčių raizgalynės, bet kai tik atsiranda noro atsidaro visos durys. Dažniausiai mes linkę užprogramuoti save blogiausiam. Kiekviena programa yra kuriama iki tol kol pradeda veikti ją paleidus. Lygiai tas pats yra su epilepsija. Programuoji tiek daug neišsakytų minčių, neapykantos, pykčio, kol kūnas nepasako: stop aš šito nebeatlaikysiu. Per epilepsijos priepuolį visa tai išsikrato, vyksta atidavimo procesas viso to ko Tau tikrai nereikia. O po priepuolio būna visiška tuštuma galvoje, kuri gąsdina, nes gi kątik buvo taip garsu, o dabar?... Todėl jaučiames sugniuždyti, sunkūs, tušti, užtrunkame kol atsistatome pilnai. O jeigu dabar pridėtume truputėlį sąmoningumo? Pakeistume savo gyvenimo tempą, būdą? Apie tai ir šnekėsimes šioje Epilepsy Aliens bendruomenėje, dalinsimes savais išgyvenimais, palaikysime vieni kitus, mokinsimes savo mistišką galią nukreipti į gerą. Vis dėlto mes ja apdovanoti ne veltui.

Linkiu, Tau, šiuo metu būti, jausti savo ašį ir susimatysime kitame pasikalbėjime.

Vikce Pikce

#epilepsyaliens #firstblogpost